Kai vasara kaitri laukais skubės Žiedų vainikais galvą pasipuošus, Diena gimimo saule sušvytės Atverti laimei langą pasipuošus…

Gyvenk taip, kad visą laiką kas nors lauktų, Kad pas ką labai skubėtum iš toli, Kad svajonės dirbti ir mylėti šauktų, Kad akys, o ne žvaigždės šviestų Tau kely. Ir kiek žvaigždžių dangaus beribiuos toliuos, Tau tiek žiedų ir laimės nemarios!

Gyvenimas lyg įtempta styga, Paliesi skaudžiai – aimanuot pradės, Užgausi stipriai – suvaitos tada, Švelniai paglosčius – tyliai suskambės. Jis muzika į viską atsišauks. Jame aistra, klasta ir melas. Tegul tik niekas stygos nenutrauks, Tegul laimingas būna jo finalas.

Tegul Tavo gyvenimas būna panašus į šaltinį, kuris gaivina, Į saulę, kuri sušildo kiekvieną, į gėlę, kuri puošia ir džiugina…

Tyrumas negandas visas nutolins, Jei tik netruks ant lūpų šypsenos. Tebus gyvenimas – švelnus prisiglaudimas, Tebūna darbas – mėgstamas užsiėmimas, Telydi meilė- lyg švelnus likimas…

Vienus palydim, kitus sutinkam, Vieni mus myli, kitiems netinkam, Vieni globoja, kiti išduoda, Vieni tik ima, kiti tik duoda. Laukas platėja, didėja kraigas, Baigia aplenkti bėgantis laikas.

Tai kelio vidurio nauja pradžia, Kai pats save ir vėl atrast gali, Nors ši pradžia tokia neįprasta- Ir paslaptinga ir nepatvari…

Suka ir suka ratas po rato… Ir taip kas kartą. Metai po metų. Tegul visko po lygiai tenka- Kiek liūdesio, tiek džiaugsmo, Kiek nerimo naktų Tiek ir džiugių dienų.

Tu visuomet linksma, judri, Gyvenimas tarsi daina- Tokios įvairios gaidos Apniuks diena, o vakare – Jau debesėliai sklaidos. Atrodo išeities nėra, Bet štai – jau durys verias Ir vėl suspindi prieš akis Šviesus ir geras kelias. Tik retkarčiais nuliūdus. Gyvenimas – ne pasaka, Jo vingiai klaidūs.

Į šaltą, sūrią ašarą Pavirtę klaidos Nubyra skruostais, O šviesa vėl kviečia eiti Ir tiktai pats gali išmokt Kliūtis apeiti, Ir tiktai pats gali surast Tiesiausią kelią, O mums belieka palinkėt Sėkmės ir valios…