Ar žinai ko beržai verkia ? Ko ramunė vysta ? Tai todėl, kad draugas – draugo Kartais nepažįsta.

Ateik! Nekalbėk, būki rūstus, - Aš džiaugsiuosi tavimi ir tokiu. Gimtinės oro man trūksta, Saulelės tavo akių.

Aš prisimenu tą tamsią naktį, Kai žvaigždes žibėjo aukštai Kai prispaudęs mane prie krūtinės Apie laimę dainas dainavai. Ir kaip su meile aš klausiaus Apie laimę skambiųjų dainų Man taip norėjos sušukti “Brangusis aš tave myliu” O tu lyg visą tai supratęs Mane suspaudei glėbyje tvirtai Ir spindinčiom akim pažvelgęs Mane pabučiavai karštai, karštai. Aš čia tik vieną...

Aš žinau, tu žodžio nepratarsi, Nepaduosi rankos išdidus … Vien tik akys pasakys be garso Pyksti, džiaugiesi, ar sunku. Tu neprimeni man to, kas jau praėjo Ir neliesk užgijusių žaizdų, Ir aš ir tu ilgai dėl to kentėjom, Jei šiandien liūdna tau, tai man sunku.

Balti žiedai nuvys rugsėjy, Balti žiedai ir vėl pražys Naudokis tų dienų jaunyste, Jaunystė nueis ir nebegrįš.

Blogai, kai mylimas nemyli, Blogai, kai myli per karštai Nors blogiausiai kada tyli Tada ar myli nežinai.

Bučinys – tai dangiškas nektaras ! Lyg ugnis, naikinaiti, baisi, Lyg dvi stygos užgautos gitaros, Susijungę džiaugsmo skambesy.

Buk gėlė, tik ne kiekvieno skinama ir prie širdies segama!

Draugystė – galinga pasaulio duktė Pas mus ji netyčia užklysta. Draugystė – tai laimės gėlė Nuo menko vėjelio nuvysta.

Draugystė – tai dviejų draugų bendravimas.