Del meilės nesvarstyk. Kokia iš to nauda ? Gyvenk. Akimirka gyvenk. Gyventi – pareiga.

Esu ne toks, aistra aptemdė mano veidą Ir tai manos širdies lig šiol pažint neleido, - Pažvelki jo gelmėn, surasi ten lobyno: švelnumą, polėkį, jautrumą begalinį. Dabar jų nematai, o jūroje audringoj, Kai vėtra siautėja, žaibai ugniniai sminga, Ar matome kriaukles, perlus ir jų grožybę ? Gal draugauti aš nemokėjau Juk meilė buvo mums karti, Bet juk šitaip jau išejo Vadinasi buvome šalti Negaila...

Gal viena kartą vakarui atėjus Tu toli nuklysi parko takeliu. Tu palenkus galvą prie balto beržo Tyliai ištarsi, kad mylėt sunku.

Geri draugai didžiausias turtas Nes jų draugystė visuomet gera žmogus gyvenime viską pamiršta, O draugas draugo niekada.

Gyvenk ir saugok tą draugystę Nes ji tokia, tikrai viena, Sustok, jei širdis sako “klysti” Nes klaida gali buti amžina.

Gęsta baltos liepsnelių lelijos, Laiškuose gęsta meilė mana, O širdy pasilieka žarijos, Ir kažkur pasismaugia daina.

Iki pasimatymo ! Rytai nuraudo. Iki pasimatymo - Dangaus ugny. Retai, retai, Mes vienas kitą matome, Bet iki pasimatymo ! Ir buk rami. Kartus likimas man ne svetimas - Tu tą žinai Išsiskyrimas man ne svetimas - Keliai suves. O skirta dalia rasime tik patys mes Tad iki pasimatymo ! Ir lauk manęs.

Ilgesį sukėlė vakariniai vėjai O mylėt išmokė saulė ir žiedai, Bet aš nežinojau ir nesitikėjau, Kad pasauly laimės skirta tiek mažai.

Ir dar viena diena - Tai tarsi saulės laikrodis, Lyg vieniša daina, Pavargę mes jos laikomės, Pavargę mes užmiegame, Pavargę atsibundame. Ir šaukiame per miegą, - Gyvenimo pagunda ! Sapnuojame kas laumės, kas gyvatės. Kai kas išvis nemiega, vis mąsto ką Praradęs … Mes einam nematydami veidų, Iš pykčio mes nebeskiriam spalvų. Neturim laiko niekam, - Užtenka vien tik nevilčiai … Pasiimam...

Ir tavo langas – vis dar uždarytas Man spindi mūsų vasaros ugnim Tavim prasideda kiekvienas rytas, Ir visos naktys baigiasi Tavim.