Vienatvė ieško kelionės draugo, neklausdama kas jis. Kas to nesupranta, tas niekada nebuvo vienišas, o tik vienas. Bet vienatvė yra pats nuostabiausias jausmas. Vienintelis jos trūkumas yra tai, kad nėra su kuo tuo jausmu pasidalinti..

Jei pasiekčiau aš tave laikyčiau tave užrakintą savo širdyje. Jie pasiekčiau aš tave niekada nepalikčiau tavęs vienumoje. Jei pasiekčiau aš tave visada būčiau drauge.

Aš žinojau, kad tave myliu dar mums prieš susipažįstant.. Aš žinojau, kad aš tave pamilsiu prieš tai, kai tu man pažvelgsi į akis. Tu buvai mano svajonė, kuri tapo realybe. Aš žinau, kad tau kyla klausimų ir tai atrodo kvaila, bet tai tiesa.

Gera žinoti, kad kažkur pasaulyje yra artimas širdžiai žmogus. Gera žinoti, kad jis niekada nenuvils ir neįskaudins. Gera žinoti, kad jis visada padės ir išklausys. Nesvarbu kiek toli jis yra, svarbu, kad jis yra. Svarbu, kad žinau kas jis. Svarbu, kad tu žinotum, jog toks esi. Mylimas draugas ir širdžiai artimas žmogus.

Kiekvienas į savo gyvenimo bagažą prisikrauna daiktų… telefoną, kompą, CD, ..ir daug daug visokio šlamšto.. Gal žmogau, sustok ir įsimesk Draugiškumą – manai tai kvaila, kaip gali įsimesti į bagažą jausmą.. vat taip įmanoma, tereikia tik labai norėti, ..Nepamiršk meilės – gyvenime be jos daugiau nieko gero neturi.. Ašarų – sakytum tik silpni verkia.. pagalvok žmogau,...

Kai reikia draugiško peties, O jo nėra, Kai nekenti savęs paties, Aplink tik tuštuma.. Kai ieškai viduje vilties.. Palietęs jis mane ranka.. nueis? Bet kas gi jis yra išties? Paklausti niekaip nedrįstu.. O gal gi ne? Gal jis tada išnyksta minioje? Nespėjus man akių pakelt, pavirsta ašara? Gal angelo, o gal tiktai žmogaus ranka? Gal jis yra viltis mana? Nebežinau.. Tik laukiu. Kol palies šilta...

Geri draugai – didžiausias turtas Ir jų draugystė – visada tyra, Žmogus gyvenime daug ką pamiršta, Bet draugas draugo – niekada.

Ar matei kaip skleidžiasi gėlė? Aš ne. Ar matei kaip auga medis? Aš ne. Ar matei pirmą ar paskutini lietaus lašą? Aš ne. Ar matei gestančią žvaigždę? Aš ne. Ar matei krentantį į jūrą negyvą paukštį? Aš ne. Ar matei kaip nustoja plakti širdis? Aš ne. Ar matei kaip į žmogaus širdį įsmeigiamas peilis. Aš ne. Ar matei kaip žmogus verkia viduje? Aš ne. Atrodo, nemaciau nieko,.. bet...

Galiu tau padovanoti, elementarų reikalingą daiktą, Bet jis sulūš ir jį tu išmesi.. Galiu dovanoti pakabuką, turintį savo reiksmę, bet jį pamesi.. Galiu dovanoti bučinį, bet tu jį pamirši.. Dovanočiau atviruką, bet jis dinks namuose.. Žinau, galiu dovanoti tūkstanti banaliu žodžių, ir kartoti, kad tave myliu.. Tiesa ta – neturiu išskirtinės dovanos tau.. Bet jau žinau.. Padovanosiu...

Neapsakomos dienos, tas juokas, tos ašaros, dainos, riksmas, tos tokios pačios mintys, planai, išdavystės, susitaikymai, apgalvojimai.. ir dar daug kitų.. tai yra nepakartojama.. Žinai, esi labai man brangi, daug laiko praleista su tavimi. Myliu tave, gerbiu tave, saugau tave.. (Žinai, aš visada palaikysiu tave, kad ir kas bebūtų, nes tam ir reikalingi draugai)