Išeini…Dar sustok minutėlei Ant mokyklos baltuojančių laiptų. Nebeteks Tau daugiau jais bevaikščiot. Pajutai? Kažko širdį sugėlė. Papurgalvė vaikystė čia lieka, Pilnos juoko mokyklinės dienos… Ves į ateitį kelias ne vienas,- Te šviesus, pats tiesiausias tau driekias. Reiks ieškoti, teks klupti ir klysti, Gal skausmingai dvejoti ne kartą, Kas bebūtų, pats sau įsakyki: -Neišduosiu...

Eisim jau. Girdi? Skambutis skamba! Paskutinį kartą paklausyk, Koks labai pažįstamas ir geras Tas mokyklos balso skambesys…

Čia prabėgo vaikystė, atėjo jaunystė, Čia praleidote savo gražiausius metus. Čia jums leidžiama buvo pakilt ir suklysti, Čia supratot gyvenimą, rado draugus.

Sustok, įsiklausyk – Skambutis neeilinis. Nors daugelsyk girdėtas,- Šį kartą – paskutinis!

Jūs susirinkote jau paskutinį kartą,- Daugiau nereiks planų ir rašinių į užrašus rašyti… Pavasaris jau beldžiasi už vartų, Naujom spalvom pasaulis švyti. Kitokie šiandien Jūs atrodot,- Nuoširdūs, tyliai susikaupę, Ir mintys, ir jausmai alsuoja grožiu, Skambutis paskutinis Jūsų laukia.

Šiandien kaip niekad man labai sunku Jums tarti šiltą žodį ir laišką parašyti. Nors dienos, metai bėga, skolinga vis lieku, O reiktų susitikti, padėkoti ar bent atsiprašyti!.. Už juoką pamokoj, kai susikaupusi tylėjot, Ar peštynes be priežasties koridoriaus gale. Kad paprasčiausiai mus visus mylėjot Ir glostėt galvas, būdavot šalia. Kad privertėm supykt ir balsiai išsilieti, Kai nuo išdaigų...

Daugiau jau nekvies Jus skambutis rytais, Į pamokas jau neskubėsit. Ir greit, išsiskyrę su savo draugais, Gyvenimą naują pradėsit.

Prisimink, kaip mokyklon nedrąsiai Tu atbėgai su puokšte gėlių… O nuo šiandien jau niekas į klasę Nebekvies, nebešauks varpeliu…

O Jūs skubat, Pašėlusiai skubat užaugti, Kad nemokytų nieks ir nebartų, Nors ir žinot, jog daug ką paliekat Už simboliškų pasakos vartų.

Jaunyste, paukšte mano, Jaunyste išdidi! Keliesi tu į erdvę Krenti ir vėl skrendi. Plasnok drąsiau, jaunyste, Virš liūnų, akmenų! Žinok, tik tas nekrinta, Kas gimė be sparnų.