Tava širdis mums reikalinga, Mama, Ir ašara, ir lūpų šypsena. Vaikystės žiedus garbanos šios mena, Nors, Mama, tu kaip obelis balta.

Visus gegužio žiedlapius gležnus Norėčiau aš sudėt po tavo kojom, Už meilę, rūpestį, švelnius žodžius Tyriausią jausmą širdyje nešioju.

Mama gražiausias žodis žemėj, į jį sutelpa visi kiti. Ji lyg angelas, lyg fėja. Nors jos nėr dabar arti… Jai dėkoju už gyvybę ir, kad vaikštai šia Žeme. Jai norėčiau nuskint saulę ir surink visas žvaigždes. Bet, deja, aš negaliu, nors labai aš ją myliu…

Mamyte, Tu man pasaulyje brangiausia! Mamyte, ką aš be tavęs daryčiau? Mamyte, tu esi pati švelniausia! Tavo akys švyti kaip saulės spindulėliai, O Tavosios rankos geros, švelnios ir auksinės, Tavo veidelis visada nekaltas ir kuponas gerumo.