Netikėk vėju – jis pažada ir negrįžta.. Netikėk žiogų daina – ji per daug nerūpestinga. Netikėk medžių žydėjimu – jis laikinas ir trumpas. Tikėk meile, draugyste, tikėk tuo kas amžina!

Mėnulis pašvietė pro langą Į tavo spindinčias akis, Tau savo širdį dovanoju.. Tešviečia ji tau per naktis!!

Tu mano gyvenimo saulė, Tu mano gyvenimo zvaigždėtas dangus, Nieks mūsų išskirti negali, Nes Tu man brangiausias žmogus…

Tikėk, kad vietoj stovi saulė. Tikėk, kad žvaigždės – ne liepsna. Tikėk jog tiesa – tai apgaulė, Bet mano meilė Tau – amžina!!!

Myliu tave labai labai. Te išsipildo mūs sapnai. Sapnai visi visi visi, Ten kur mes lakstome basi.

Aš atbėgau tam, kad pasakyčiau tai, ka tu ir taip senai žinai Noriu, kad žinotum: aš mylėjau, tebemyliu ir žadu mylėti amžinai.

Kol saulė dar nenusileido Kol dar širdis pilna liepsnos Mielasis, man reikia tavo veido Ir balso tavo, lyg dainos!

Jau naktis… o blakstienos nelimpa… Ir sapnai neaplanko manęs… Ir širdis plaka smarkiai, nerimsta… Gal todėl, kad ilgiuosi tavęs..?

Tu – obelų žiedai mažyčiai, Tu – ramunėlė nuo lankos, Tavęs į saulę nemainyčiau, Tavęs, kaip pasakos žavios!

Žmogui, kaip ir medžiui, reikia saulės, Žmogui, kaip ir medžiui, reikia šilumos. Daug pasauly medžių, daug žmonių pasauly, Žmogui, kaip ir medžiui, reikia atramos. Reikia atsiremti, į kažką tvirtesnį, Reikia taip, kaip saulėn tiest rankas. Žmogui reikia meilės ir kažko stipresnio, Reikia kad pamiltų lužtančias šakas…