Meilė, sako, panaši į vasarą, Raibstanti žydėjimu laukų. Prasidėjo mums jinai su ašarom, Džiaugsmo ašarom tavų akių. Žodžiai meilei nebereikalingi, Kiekviena kalba jai per sunki. Iš akių žinojau – tu laiminga, Tu ilgiesi, lauki ir tiki. Tegu sako mums – praeina vasaros, Meilė ši praeiti negalės. Niekad tau už džiaugsmo ašaras Skausmas skruostų ašarom nelies.

Kai jauti, kad žemė slysta iš po kojų, akimirka nutilk. Girdi? Aš kvėpuoju. Kvėpuoju, tik dėl tavęs. Kai pajusi, kad gyventi nebėra dėl ko, pažvelk į mano akis. Matai? Jos spindi tik tau. Gyvenk dėl manęs, nes aš gyvenu dėl tavęs. Nebegirdi nieko, kas paglostytų sielą? Tada paklausyk, kaip plaka mano širdis. Ji maža ir sulipdyta iš mažų šukelių, bet patikėk, ji plaka tik todėl, kad...

Saldusis meilės bučinys, Užlieja sielą ir jausmus, O taip norėtusi žinot, Kas siunčia jį, kokiu tikslu. Ar bučinys – tai paslaptis, O gal įgels jis kaip angis. Ir kaip gi man žinot, pajaust, Kad būtent ta jausmų ugnis, Kuri mus degina dar vis. Dviejų kelių nėra tikrai, Reiks patikėti, kad jisai Atsiųstas tavo, ar tikrai ?..

Kai gausi bučinį staiga, kuris bus karštas ir svaigus, Nepasimesk, neišsigask, tik pamąstyk, kuris žmogus Galėtų būti Valentinas, kuris tau meilę begalinę Norėtų dovanot staiga, nes ji subrendo širdyje. Ir nieko čia nebepakeisi, tik rinkis be klaidų ir staigiai, O jeigu apsispręst sunku – dar vieną bučinį siunčiu..

Tu išeini, ir viskas dūžta skaudžiai, Ir vėl kaip siena stovi nežinia. Ir lūpas vėl kankinamai suspaudžiu, Kad nepradėčiau šaukt: Mylėk Mane! Mylėk mane kai mes kartu, kai dviese, Kai tavo galvą rankomis liečiu, Mylėk mane, kai valgai ir rengiesi Ir kai eini šaligatviu slidžiu. Mylėk mane iki mirties ir po mirties..

Meile mano.. Jaučiu aš meilę begalinę, Kuri liepsnoja širdyje, Jaučiu tą jausmą aš krutinėj, Kuris vėl dega manyje.. Tu įžiebei liepsnelę, Užkūrei laužą taip staiga. Neužgesins jo jokios audros, Mes būsim visada drauge.. Tą meilę budina iš miego, Išsklaido debesis visus.. Ir tarsi prikelia iš sniego.. Visus šiltus jausmus.

Prisiminimai dažnai mane aplanko. Jie mus abu trokštančius būt kartu. Dainos kurias girdžiu Man primena mus sėdincius po medžiu, Galbut tie prisiminimai reiškia, Kad aš dar tave myliu.

Kiekvieną dieną aš galvoju apie tave. Kiekvieną naktį sapnuoju tave. Kiekvienam žingsny jaučiu tave. Kiekvieną minutę myliu tave.

Kiekvieną vakarą paskutinis dalykas prieš užmiegant ką pagalvoju būna apie tave. Bet kodėl? Gyvenimas? Gyvenimo esmė – kas tai? Tai tik linija, kuria mes einame. Ir niekada nesi tikras kas bus rytoj. Bet mintis, kad tu esi, priverčia mane gyventi ir nepasiduoti šiame bespalviame, monotoniškame pasaulyje. Tu lyg širdis. Tu lyg kraujas, kuris teka mano kūne. Tu mane šildai, maitini ir visada...

Tu lyg ta saulė danguj, Lyg tas paukštis virš debesų.. Aš noriu būti šalia, Visada tik šalia.. Tu lyg gyvenimo tikslas, Kuri pasiekt privalau. Tu lyg ta rožė laukuos, Kuri visada man kvepės.. Tu lyg mano pasaulis, Didžioji dalis.. Be tavęs aš nesu aš, O tu nesi tu.. Aš myliu tave.. Pamiršt negalėsiu.. Visad prisiminsiu Ir meilės tau tikrai nepamiršiu..