Mūsų keliai netyčia susitiko, Mums buvo pakeliui ir ėjome kartu man buvo gera eit rytojaus pasitikti Kada šalia manęs ėjai ir tu.

Mes ėjom ten kur vedė mus likimas… Tave aš pamilau,tik vieną iš visų.. O ką žada ateitis,to niekas dar nežino, Gal tikrai ne veltui suitikom-aš ir tu?

Meilė – pasaulio duktė Pas mus ji netyčia užklysta Meilė švelnumo gėlė, Nuo menko vėjelio nevysta… Meilė – ragana pikčiausia, Kaušas verdančios smalos, Skausmo jūra kuo giliausia, Išmįslas kvailos galvos…

Paprašysiu aš vėjelio, kad nulėktų pas tave.. prisiglaustų prie veidelio, pabučiuotų už mane

Jei mano akys virstų vėju, pajustum,kad visąlaik glostau tave. Jei mintys taptų šilku, būtum visada šilko pataluose. Jei per anksti numirčiau, dangus verkdamas pasakotų, kaip man trūksta Tavęs..

Laikas atšaldo ir naikina mažą meilę, bet didina ir stiprina didelę, panašiai, kaip vėjas gesina žvakę, bet įpučia gaisro liepsną.

Kartais, kai aš nieko nemyliu…aš myliu vandenį… Jis tyras, skaidrus…jis nesuduš…kol nevirs ledu… Kartais, kai aš nieko nelaukiu…aš laukiu vėjo…Jis švelnus, nematomas…jis nepabėgs…kol nevirs viesulu… Kartais, kai aš nieko nebeturiu…aš turiu tave…Tu pasaka, stebuklas…tu gyvybė…kol nevirsti skausmu…

Pabučiavimas tavo buvo karštas ir trumpas kaip žaibas, staigus ir svaigus kaip naktis, galinga pagunda – mes suklupom. Negaliu aš pamiršti tų įkaitusių lūpų. Jos išdegino žymę iki širdies gilumos. Beprotiško svaigulio – suartėjo mūsu kūnai! Žinau, kad ir tavo aistra – buvo kaip laužo liepsna!

Sviesos uzgeso.. Liko tik zvakiu liepsna, kuri blankiai apsviecia tavo kuno silueta… As letai priarteju prie taves Ir aistringai pabuciuoju..

Melynos tavo akys visada ziurejo kazkur i toli lyg kazko ieskojo! Tu visada su manim svelnus. Tad tu ir pasilikai toks..