Jeigu nori dešimt gauti reikia mokslo paragauti Su berniukais nelakstyti o knygelę paskaityti!

Tu juk nepamirši vaikiškų išdaigų, Savo mokslo metų ir senų draugų, Kurie tartum mintys šiandien išsisklaido, Nors širdy ir daros neapsakomai sunku …

Rytais neskambės jau Mokyklos skambutis Staiga nutruks mums ši gija. Paklydę mes kaip rudeniniai paukščiai. Kažin kur laimę rasim savo kelyje.

O klasėje atrodys taip, kaip buvę Senų suolų eilė, juoda lenta. Ir sakinys lyg užrašytas vakar Su ta pačia gramatine klaida.

Mes išeisim visi, tyliai duris užversim. Gal ištarsim “sudie” paskutinį, nebegrišim daugiau. Vėjas plaukus taršys. Jie užneš tuos takus, kur išmynėm. Ir skambutis skardus, mus nešauks kas dieną Mes išskrisim, kaip paukščiai, išmokė skraidyti. Gal sugrišim dar čia, į klases tas tuščias Bet sugrižę svečiais pasijusim…

Nepamirški draugų Tu ir klasės Prisiminki mokyklos takus, Niekur nieko gražesnio nerasi Už mokyklinius savo metus.

Kuo greičiau svajojom būt suaugę, Skubom išsiskirt su mokykla. Tik retai kada mes pagalvojam, Kad negriš prabėgę dienos niekada.

Linksma suspausti gavus atestatą.. Paliksi klasę, suolus, kur vargai Išeisi ten, į gyvenimą, kur stato, Bet vėl paklausi kur draugai. Draugai.. Jau jie bus išblaškyti. O klasė?.. Klasė.. jau kitų. Atmink šie žodžiai bus rašyti Vienos iš buvusių draugų.

Kaip pavasarį tirpstantis sniegas, Kaip negrižtantis aidas dainos… Taip tos klasėj praleistosios dienos Nebegriš, nebegriš niekados.

Išeinam… Kiekvieno kelias skirtingas Paliekam viską. Ir kas gražu ir kas nemiela. Paliekam tai, ko pasiimt negalim Vaikyste, kliedėsi, draugus. Visi gerai mes žinom, Jog antro kelio atgalios nebus.