Ir eglės vėl šlamės čia prie mokyklos O jų šešėliai dengs praėjusius metus Bus pamokos, skambės skambutis, Tik mūsų čia jau nebebus.

Iš nerimo žiedai ant stalo rausta, Nerimsta žvilgsniai lukesčio pilni, Tarytumei ir gėlės jaustų, Jog šiandien iš mokyklos išeini.

Eisit jau girdi ? Klasės užsidaro. Paskutini kartą paklausyk Toks labai pažystamas ir geras Tų senųjų naktų skambesys Eisiu jau žali klevai pasvirę Pakuždės prie vartų paslapčia Ča pirma svajojome mes gimę, Ir vieškeliai prasideda nuo čia.

Būna lygiai ir gera , ir liūdna - vien dėl to , kad buvai ir grižai, kad kažkur ant gyvenimo dugno lieka vaikiški mus parašai…

Bus daug dienų bežydinčių alyvom Bus daug naktų bemirgančių žvaigždėm. Bet ar bebus jaunystė rymanti prie knygų Bet ar bebus toks juokas kaip šiandien.

Brauksi ašarėlę tyliai nuo blakstienų Paskutinį kartą klasėn žengdama Ir matysi veidus, artimus ir mielus Bet nebegriš jau niekad mokinio dalia.

Alyvoms vystant teks palikti klasę, Kurioj praleidai daug puikių dienų. Gal būt sustosi ir susimasčius ? “Nejaugi amžinai aš išeinu ? “

Šiandien pirmąkart žaisliukams Teko likti namuose, Parkeris, sąsiuviniukai Vietoj jų kuprinėje. Tu nuo šiandien pirmokėlis, Tau daug daug sėkmės linkiu, Lai spalvotas vadovėlis Taps geru tavo draugu.

Rodos, nieko neįvyko, O įvyko šitiek daug, Tu nuo šio saulėto ryto Jau pirmokas, bręsk ir auk. Knygos, skaičiai ir raidelės Tavęs laukia ant suolų. Mokslo duonos paragavęs Tapki dideliu žmogum.

Kas nedrąsus šį rytelį pabudo, Kas nešė virpančią puokštę delne? Kas prie mamytes rankelių pngludo, Kai teko likti vienam klasėje? Kam skirta viską pradėt pirmą kartą: Mokytis, piešti, skaičiuoti, rašyt? Kam lemta augt ir pakeist seną kartą. Tau, pirmokėli, sėkmės tau, mažyt.