Ar supranti, kad čežantys rugsėjo lapai Jau paskutiniams metams pašaukė tave, O virpanti ranka pirmoko tavo rankoj- Tai pasimatymas su savo vaikyste. Ar supranti, kad jau atėjo laikas Subręst ir apsispręst dėl ateities. Tu – šios mokyklos abiturientas, Kiek daug suspėt per šiuos metus reikės.

Tegul visos žemės raidės taps geriausios tavo draugės, Mokykis gerai, vaikeli, ženk į priekį po žingsnelį.

Išeisi, palikęs vaikystę, Pirmąsias klaidas, paauglystę, Čia meilė pirmoji dar dūsaus ilgai, Liūdės pamiršti sąsiuviniai. Trumpos pertraukos, jų šurmulys, Lentoje nebaigta užduotis, Laiko upė tekės, jos užtvenkt negali, Paukščiai grįžta, o tu išeini.

Tarp brangių savo klasės draugų, Tarp pažįstamų sienų, veidų paskutinė rugsėjo pirma, Jau tokia 12 -oko dalia. Neliūdėk, viskas eina pirmyn, Dienos neš skausmą, džiaugsmą tolyn. Tik tikėk savimi ir tegu Tau likimas bus ypač dosnus.

Už šių mokyklos durų daug takelių, Kelių ir vieškelių, kuris gi skirtas tau? Juose bus visko: džiaugsmo ir vargelių, Vienų mažiau, kitų šiek tiek daugiau. Bet šiandien vis dar linksminkis ir šėlki, Jaunystės vėjas tau neleis nurimt. Draugus apglėbęs juoksies, gal net verksi, O ryt su likimu išeisi susitikt.

Na, kodėl, kai aplinkui toks kerintis grožis: Žydi obelys, paukščiai susuko lizdus, Kai jaunystė kaip žiedas pradėjo tik skleistis Teks užverti duris ir palikti draugus. Vieną kelią iš šimto tau teks pasirinkti, Pasitark su širdim, apsispręsk ir tada Drąsiai ženki gyvenimo savo sutikti Ir te laimė į kelią išlydi tave.

Liko 100 dienų tarp klasės draugų, Liko 100 dienųtarp geltonų suolų, Vienas šimtas dienų svajomis apsuptų, Vienas šimtas dienų, kai jauties čia savu. Laiko jūra banguos, dienos plauks kaip laivai, Tu moksleivio dalia džiaugsies nebeilgai. Juokis, šėlk ir kvailiok su draugais artimais, Nes pavasarįteks atsisveikint su jais.

Čeža lapai auksinio rudens, Paukščių virtinės dangų graudina. Tavo akys su liūdesiu žvelgs Pro mokyklinį langą į tylą. O paskui tarp senelių suolų Ties kruva sąsiuvinių palinksi Nerimausi dėl kito klaidų Ir taisysi, taisysi, taisysi. Mokiniai vis ateis ir išeis, Pasiėmę tavęs po dalelę, O tu šilto rugsėjo takais Naujus mokinius vesi į kelią.

Kuo daugiau išdalina kitiems, Tuo labiau praturtėja pati. Skleidžia šilumą savo visiems, Neša žiburį šviesų kely. Kas ji? Mokytojo širdis. Kviečia augti dvasia ir protu, Moko būti pačiu savimi, Ji vis žadina laisvę žmonių, Ji vis ten, kur vaikystė žavi. Kas ji? Mokytojo širdis. Jai vis lemta sutikti mažus, Prisirišti prie jų ir pamilt, Užauginti jaunystės sparnus Ir paspaudus rankas...

Gražesnio žodžio nerandu Už paprastą lietuviškąjį “ačiū”, Kurį išmokėt pamokų metu Tarsi burtažodį ,atėjusį iš bočių. Dar padėkot norėjau už žinias, Už šilumą, už rūpestį, už meilę, Už tai, kad man padėjot save rast, Išmokėt nepalūžt, padarius klaidą.