Kai paskutiniai zingsniai nuaides mokykloj. Kai paskutini karta trinkteli duris. Sustok ir pagalvok.. Vaikystes skardu juoka gal suole palikai? O gal “Atleisk” kuriam nepasakei? Dar paklausyk skambucio paskutinio aido!! Nesauks i klase jis daugiau..

Kiekvienam gimusiam angelui Dievas užrašo ant delno LAIMĘ, ant lūpų palieka MEILĘ, širdy TIKĖJIMĄ, akyse VILTĮ. Lai Tave visad globoja mažas Angeliukas. Jei gavai šį tekstą, žinok jog kazkam esi be galo brangus..

Jau išeini.. Kaip greitai prabėgo tie dvylika metų. Kaip viena diena. Buvo visko, visko ir reikia. Mes dažnai buvome nedovanotinai šiurkštūs, buvom.. Bet dabar, stovime su gėlėmis ir klausomės jo skambėjimo, klausomės su nerimu, širdies virpulių, gal todėl kad išsiskirsime, gal todėl taip greitai suaugome.

Pro mokyklos langus vaikystė staiga prabėga Jos ilgos pamokos baigės visviena Mokykloj patyrėm tiek džiaugsmo ir laimės Ir štai mes išeinam visai jau suaugę. Po laiko tu jau supranti, kad pasibaigė jaunos dienelės, juokas, išdaigos visų, Kad atėjo tavo tas gyvenimas, kad nebepamatysi jau draugų.

Prirašėm sąsiuvinius, Perskaitėm knygas. Netyčia juoką išbėrėm Prie klasės slenščio. Vienas kitam pažvelgiam i akis, Nepasakytų žodžių išsigandom.. Suvirpo pirštai nejučia, Kai atsisveikindami ranką spaudžiam. Jau eisim?! Taip greit?!- Dar patylėkim.. Beviltiškai nusvyra baltos tulpės, Ant suolo, kuriame vaikystę piešėm..

Norint pamokas mokėti Reikia (vardas) nemilėti Kas berniukus labai myli Prie lentos isejus tyli..

Nors proto aukštumų aš niekada ir nepasieksiu, Nors išradimai, mokslas – ne mana sritis, O nuo tiksliųjų mokslų atkakliai aš bėgsiu, Bet mano kelias, mano viltys, ateitis. Nė kiek ne prastesni nei įžymių profesorių, Nė kiek ne mažesni nei mokslininkų šių. Ir nesvarbu, kokia mana profesija, Svarbiausia tai, jog aš ŽMOGUS esu.

Tavojoj gyvenimo knygoj Dar puslapių daugel tuščių. Reikės juos visus prirašyti Darbais, širdimi ir žodžiu, Kad noriai ją imtų skaityti Kurie po tavęs jau ateis, Už tavo klaidas ir dvejones Norės tave kaltint ir teist.

Nenuorama, peštukas, sėdėdavau gale Ir grauždamas pieštuką, trugdžiau kam nors šalia. Kelnaitės paraitytos, kišenėje akmuo, Apkultas apdraskytas vėl grįždavau namo. Nė velnio nebijojau, pripratęs prie lazdų, Tvirtai laikiaus ant kojų, ėjau pešiaus už du..

Prabėgo gyvenimas, mums pro mokyklos langus. Prabėgo jaunystė pražydusiais žiedais. Kiekvienais metais vėjas šoka svajingą valsą, Mes būsime tie patys, tik kitais veidais.