Kol saulė dar nenusileido Kol dar širdis pilna liepsnos Mielasis, man reikia tavo veido Ir balso tavo, lyg dainos!

Jau naktis… o blakstienos nelimpa… Ir sapnai neaplanko manęs… Ir širdis plaka smarkiai, nerimsta… Gal todėl, kad ilgiuosi tavęs..?

Tu – obelų žiedai mažyčiai, Tu – ramunėlė nuo lankos, Tavęs į saulę nemainyčiau, Tavęs, kaip pasakos žavios!

Žmogui, kaip ir medžiui, reikia saulės, Žmogui, kaip ir medžiui, reikia šilumos. Daug pasauly medžių, daug žmonių pasauly, Žmogui, kaip ir medžiui, reikia atramos. Reikia atsiremti, į kažką tvirtesnį, Reikia taip, kaip saulėn tiest rankas. Žmogui reikia meilės ir kažko stipresnio, Reikia kad pamiltų lužtančias šakas…

Meilė – tai žodis šventas, Meilė – galinga yra, Meilė nemiršta, ne… Meilė yra tavyje!!!

Prieblanda, aplink tyla… Tavo lūpos, jos jau čia… Prisiglaudžia, nuramina, Vėl užkaitina, vėsina… Tam nėra jokių ribų - Tai lyg jūra be krantų…

Meilė – tai mažytis paukštelis: per daug suspausi – mirs, per daug atleisi – išskris. Ką myli – paleisk. Sugrįš – bus tavo. O jei ne – tuomet tavo niekada ir nebuvo..

Pasaulis būtų per žiaurus, per daug klastingas ir klaikus, jei tarp gyvenimo audrų nebūtų meilės valandų.

Pražydo gėlės, Gamta atsigavo, Pamačiau tave, Ir širdis suprato. Nereik man kitų, merginų gražių, Man reik tavęs, noriu būti kartu.

Kažkas man pasidarė Tikriausiai aš sergu Nes vos tave pamačius Iš karto paraustu širdelė smarkiai plaka Ir seilės ima tyst Tave pašaukt norėčiau Bet negaliu išdrįst Buvau net poliklinikoj Del šitų sopulių Ir daktaras nustatė Kad aš tave myliu