Kartais, kai aš nieko nemyliu…aš myliu vandenį… Jis tyras, skaidrus…jis nesuduš…kol nevirs ledu… Kartais, kai aš nieko nelaukiu…aš laukiu vėjo…Jis švelnus, nematomas…jis nepabėgs…kol nevirs viesulu… Kartais, kai aš nieko nebeturiu…aš turiu tave…Tu pasaka, stebuklas…tu gyvybė…kol nevirsti skausmu…

Pabučiavimas tavo buvo karštas ir trumpas kaip žaibas, staigus ir svaigus kaip naktis, galinga pagunda – mes suklupom. Negaliu aš pamiršti tų įkaitusių lūpų. Jos išdegino žymę iki širdies gilumos. Beprotiško svaigulio – suartėjo mūsu kūnai! Žinau, kad ir tavo aistra – buvo kaip laužo liepsna!

Sviesos uzgeso.. Liko tik zvakiu liepsna, kuri blankiai apsviecia tavo kuno silueta… As letai priarteju prie taves Ir aistringai pabuciuoju..

Melynos tavo akys visada ziurejo kazkur i toli lyg kazko ieskojo! Tu visada su manim svelnus. Tad tu ir pasilikai toks..

Leisk tau rankas šias išbučiuoti, Leisk, gražuole, tave karštai į lūpas pabučiuoti, Leisk, saulute mano, prieš visą Žemę ištart tau tą palaptingą, kerintį – myliu.

Nuprauskim pavargusias lūpas, akis, pabūkim jaunystės svajonių dvasia. Užgis mūsų žaizdos – pagis musų sielos, jei meile tikesim – ji bus mums gera.

Tu mylimas žmogus, niekas toks brangus, amžiais šitaip bus, nieks neatims tavęs niekad iš manęs. Tu perlas delnuose, auksas pūkuose, vėjas laukuose, man reikia tik tavęs, būk šalia manęs, kol širdis gyva..

Mylėk- kol širdis dar jauna, mylėk- kol ji dar meilės kupina. Mylėk- net jei įskaudins tave, mylėk- nes už meilę brangesnio nieko nėra..

Sako meile ateina pavasarį Sako žydi kartu su gėlėm, Aš linkiu kad ateitų ir žiemą Apsnigtom apsnigtom pakelėm…

Nuoširdžiai mylėti – vadinasi pamiršti save.