Tavo vardas gražesnis už saulę ir už tūkstančius aukso žvaigždžių Tavo vardas man vienas pasaulyje, Kurį aš taip širdy branginu..

Myliu tave labai labai. Te išsipildo mūs sapnai. Sapnai visi visi visi, Ten kur mes lakstome basi.

Kol saulė dar nenusileido Kol dar širdis pilna liepsnos Mielasis, man reikia tavo veido Ir balso tavo, lyg dainos!

Žmogui, kaip ir medžiui, reikia saulės, Žmogui, kaip ir medžiui, reikia šilumos. Daug pasauly medžių, daug žmonių pasauly, Žmogui, kaip ir medžiui, reikia atramos. Reikia atsiremti, į kažką tvirtesnį, Reikia taip, kaip saulėn tiest rankas. Žmogui reikia meilės ir kažko stipresnio, Reikia kad pamiltų lužtančias šakas…

Žinok kad meilė – auksinis perlas, Žinok kad meilė – ateitis, Žmogus be meilės – lyg aklas vergas, O jo gyvenimas tartum naktis.

Pražydo gėlės, Gamta atsigavo, Pamačiau tave, Ir širdis suprato. Nereik man kitų, merginų gražių, Man reik tavęs, noriu būti kartu.

Meilė – reiškia gyventi – ne būti: Kvatoti iš džiaugsmo per didelė liūtį, Lakstyt basikom per pusnis iki kelių Ir žinoti, jog būti geriau nebegali…

Daina susideda iš žodžių ir melodijos O meilė iš dviejų širdžių liepsnos Daina užpildo laiko tuštumą O meilė ? ilgesį Šviesos Daina – poezija ir gaidos O meilė – išsipildžiusi svaja Daina nuo laiko blunka, mainos Tikroji meilė – niekada.

Myliu Tave, kaip jūra myli smėlį, Myliu Tave, kaip debesį dangus, Myliu Tave, kaip saulė myli gėlę – Esi žmogus be galo man brangus…

Myliu myliu aš be galo Mama tėtį ir kitus Myliu myliu aš be galo Šokoladinius ledus