Idealo tavy neieškojau, dėkui tau vien už tai, kad buvai, kad išmokei “stovėti ant kojų” ir visad pirmas ranką tiesei.. Kad tavieji namai tapo mano nuostabiausiu vaikystės lopšiu, kad parodei man pavyzdžiu savo, kaip išlikti žmogum tarp žmonių.

Kai sunku, prisimenu vaikystę, Užsimerkiu ir matau gimtus namus: Sėdi tu, mama, o aš tarsi artistė Jums rengiu juokingus spektaklius. Arba atmenu, kaip nešdavai per pievą, Mokydamas džiaugtis skrendančiu paukščiu. Man suprast padėjai keistą vėjo kalbą Ir įvertint tai, ką jau seniai turiu.

Tu sugriaudavai tuščius idealus, Mokydamas džiaugtis tuo, kas realu Tu visų pirma buvai žmogus, Besimokantis iš daromų klaidų.

Nevisad suprasdavau tave Ir pritardavau ne visada aš tau, Bet visad žavėjaus tavo vidine jėga, Kuri keldavo, suklydus vesdama toliau.

Tu visų pirma buvai žmogus Besimokantis iš daromų klaidų, Visų antra – tėvas nuostabus, Besirūpinantis saugumu vaikų.

Kaip tau atsidėkoti Šiandieną sumaniau. Lakštutės skambią giesmę, Skiriu, tėveli, tau!

Tau iš širdies sveikatos, laimės palinkėsim, Žieduotos nuotaikos ir metų tau šviesių, Kad tartum rožės nuostabiai žydėtum, Per sunkų darbą pelnęs pagarbą visų.

Iš Jūsų išmokome kantrybės. Iš Jūsų išmokome tiesos. Ąžuolo ir geležies stiprybės, Meilės darbui, duonai pagarbos.

Šiandien norim ačiū Jums ištarti, Laime ir Džiaugsmu pasidalint. Ir su pagarba žemai Jums nusilenkę, Norim prisiglausti prie Jūsų rankų.

Brangūs , Tėveliai, Jūs nepaliaukite šypsotis Juk mes be Jūsų – upė be vandens, Tad būkit laimingi, dar pašventins Dirvos gyvą kvapą savo delnuose. Būkit laimingi, net tada, kai Jūsų švelnūs pirštai paima dalį Kančios iš nukamuoto savo artimo kūno. Būkit laimingi, belaukdami Vieni kitų iš kur nors begrįžtančių, Būkit laimingi nešiodami anūkus ant rankų Tad ir dabar prisisėmę...