Tiktai žiedus, tiktai saulės spindulius namo parneškit Tik džiaugsmą dovanokit viens kitam. Juk sunku surasti laimę, O prarasti … O prarasti šimtą kart lengviau.

O dviese juk geriau, Ir saulę šviečia maloniau, Ir gėlės žydi skaisčiau. Bet dviese ir sunkiau - Gyventi reikia jau už du, Kentėt ir džiaugtis vėl kartu.

Nuo šiol per pusę duonos riekę, Per pusę džiaugsmą, nerimą pusiau, Lai negandos už vartų pasilieka, Juk žmogų vienišą užpult lengviau. O mes kartu! Mes drąsus, mes laimingi Dvi žvaigždės šviečia du kartus ryškiau, Dvi upės dvigubai gilesne vaga užia, Du o du takai, į platų kelią susilieja.

Ateina toks laikas – lakštingaloms suokti, žiedams ir jausmams sužydėti. Ateina toks metas – mylėti ir tuoktis Ir dviem savo lizdą sudėti. Mes jums palinkėsim – darnos, atidumo Ir visad viens kitą paremti. Kasdien ir tada, kai užgriūtų sunkumai Vieningai ir taikiai gyventi. Tegu neužgesta jaukūs žiburėlis Šeimos židiny ir namuos Ir meilės tyros tenetemdo šešėliai Dabar...

Dvi širdys kaip viena lai plaka, Tenedreba audroj ir vėjy, Suraskite į laimę taką, - Drauge žigiuodami, Jaunieji!

O dviese juk geriau, Ir saulė šviečia maloniau, Ir gėlės žydi daug skaičiau. Bet dviese ir sunkiau - Gyventi reikia jau už du, Kentėt ir d0iaugtis vėl kartu.

Mamyte, ar prisimeni, kai augau aš ant tavo kelių, Kaip mus darželyje baltieji jazminai ! Tiesa tada Tu nesumerkdavai akelių, Ir verkiančią dainomis raminai. Ir laime mums tada žydėjo dienos, Ir džiaugsmą nešė brestantys javai. Ir nežinojau aš, kas liūdesys per vienas Nes visad mama būdavai linksma. Dabar ruduo. Ir medžių krenta lapai Ir jazminai baltieji nepražys. Ir aš žinau brangi Mamyte, Jaunystės...

Štai užgeso viena Jūsų gyvenimo žvaigždė. Ne, ne… neužgeso, ji tik dar aiškiau , skaisčiau suspindėjo. Tegu ji šviečia Jums visą laiką ryškia gyvenimo liepsna, tegu ji atveria duris į pasaulį, kuriame pilna gyvenimo žiedų. Daug laimės Jums.

Kiek pavasarių žaliuoja prieky, Mokėkit laukti – patys jie ateis, Gyvenimą mylėdami mokėkit Dalytis juo kai reikia su kitais.

Pagirdykit medžius,kai šauks iš akrščio ir jūrą atpažinkite laše, Mokėkit linksmintis ir džiaugtis garsiai Liūdėt ir verkti – tyliai paslapčia.