Ištieskite rankas į saulę, Paglostykite švelnią gėlę Ir eikit per pasaulį Ir skriskite per aukštą mėlį. Uždekite žmonių Jus širdis, Statykit tvirtą pilį, Skambėkit tiems, kas girdi, Mylėkit tuos, kas myli.

Laimingi būkite bendruos keliuos Nors ir per kalnus jie vingiuotų. Nesižvalgykit atgalios – jei praeitis saldi. O jei kuris paslys žemys – antrasis greit paduokit ranką, Ir vėl pirmyn abu kartu. Žinokit – daug atleisti tenka.

Metai tegu sensta – Jūs nesenkit, Audros tegu verkia – Jūs neverkit, Vėtros tegu siaučia – Jūs mylėkit, Svajos tegu grįžta, nusilenkia ir pasiduoda išsipildymui. Tad linkim nepavargt gyvenimo kely, Laimingi būkite džiaugsme, stiprūs liūdesy.

Eidami bendro gyvenimo keliu turėkit atsargoj po gerą, švelnų žodį kiekvienam prakalbintam ar jus prakalbinusiam, Turėkit atsargoj skaidrų, šiltą šypsnį liūdinčiam ir linksmam, pažįstamam ir nepažįstamam.

Turėkit atsargoj širdy tas įstabias šviesas, kurios nematomu tvarsčiu priglustų prie svetimų širdžių ir jas gydytų. Tegul per gyvenimą su Jumis eina santarvė, pagarba vienas kitam, nuoširdumas ir gailestingumas.