Gyvenimas – ne taurė vyno, Jos šukės laimės neatneš, Dėja mes kartais to nežinom, Ir laimę daužom į šukes. Tad išgerkim, o ne daužykim!

Vieną gražų vakarėlį nuėjau aš į šokius, atsisėdau į kamputį ir ten apžvelgiau visus. Pamačiau aš ten mergaitę, prižadėjo man ji duoti.. Nieko blogo negalvokit, į žanduką pabučiuoti. Kai išsivedžiau ją šokti įkišau jai prie visų.. Nieko blogo negalvokit baltą rožę tarp kasų. Kai parsivedžiau namo ją, ištraukiau didelį.. Nieko blogo negalvokit sauso vyno butelį. Po to karto...

Meilužė – tai atsarginė moteris.. O atsarga gėdos nedaro! Tad išgerkim už Meilužes!

Kaip reaguoja įvairių tautybių moterys, kai vyras jas užklumpa lovoje su meilužiu? Prancūzė: “O Poli! Gulk šalia!” Amerikietė: “Sveikas, Džoni. Žinai, Haris irgi geras vyras.” Anglė: “Bili, tu pats kaltas – juk tu šiandien grįžai penkiomis minutėmis anksčiau negu visada.” Rusė: “Vasia, Vasia dėl Dievo meilės, aš juk nekalta: jis mane išprievartavo.” Žydė:...

Mokytojas nori vaizdžiai paaiškinti skirtumą tarp rožės ir kaktuso: - Įsivaizduokite dailiai apsirengusią jauną, gražią moterį.. Tai tokia esanti rožė. O šalia jos stovi žalia neišvaizdi būtybė, kuri ir žydėt retai žydi, o dažniausiai ji bežiedė. Ta būtybė šalia rožės atrodo verta pasigailėjimo. Kas tai galėtų būti? - Aišku, pone mokytojau,-atsakė mokinys, – tai rožės...

O dabar išgerkim į moterų sveikatą: mums jokio skirtumo, o joms – malonu.

Užėjo kažkaip misionierius į smuklę ir ėmė sakyti pamokslą vietiniams džigitams: - Jūsų pirmutinis priešas – vynas! - Jūs teisus, – atsakė vienas iš mėgėjų išgerti, – bet ir evangelijoje parašyta: “Pamilk priešą savo”. Tad išgerkime už gerą vyną!

Ėjo keliu laimė, meilė ir sveikata. Priėjo namą, pasibeldė, paprašė įsileisti. Bet name buvo tik viena laisva vieta. Šeimininkai pasvarstė: ką įsileisti prie židinio? Nusprendė, kad svarbiausia – laimė, ją ir priėmė, o meilę ir sveikatą paliko prieangyje. Ir pirmiausia iš namo tyliai išėjo meilė, paskui ir sveikata, o vėliau išėjo ir laimė. Priėjo kitą namą, kur irgi buvo...

Keliavo Ašotas iš vieno aūlo į kitą. Kelias ėjo kalnais, vingiavo tarp uolų ir bedugnių. Staiga asilas sustojo ir nė iš vietos. Ašotas pradėjo jį raginti, šūkauti. Asilas stovi kaip įkastas. Ėmė Ašotas jį keikti, vadinti visokiais žodžiais, talžyti botagu. Bet asilas kaip stovėjo, taip ir paliko stovėti. Paskui jis pats nuėjo. Ir tada Ašotas pamatė, kad už posūkio stovi didžiulis...

Guli senukas mirties patale ir ateina giltinė. Ji sako viskas senuk pasiimu aš tave. O senukas sako: - Duok man dar pagyventi tiek kiek mano sode ant obels yra lapų. - Ne tiek žmonės negyvena! – sušuko giltinė. Aš tau duosiu pagyventi tiek metu kiek tu turi TIKRŲ draugų. O senis iškart ir numirė. Tad pakelkime taures už tikrus draugus!